Pasakotojas aptinka nerimą keliančius dokumentus, susijusius su senovine ir nesuvokiama esybe Ktulu, kurios egzistavimas pranoksta žmogaus supratimą. Per liudijimus ir užuominas iškyla bauginanti tiesa: žmonija tėra menka visatos, valdomos senųjų jėgų, dalelė. Jam gilinantis vis labiau įsivyrauja baimė ir beprotybė. Šis trumpas ir intensyvus pasakojimas kuria slogią atmosferą, kurioje nežinomybė virsta siaubo šaltiniu. Autorius išplėtoja šiurpų kosminį požiūrį, paremtą žmogaus menkumu begalybės akivaizdoje.