Pes baskervillský

Ponas

Mr.

Šerlokas Holmsas,

Sherlock Holmes,

kuris paprastai rytais keldavosi labai vėlai,

who was usually very late in the mornings,

išskyrus ne tokius jau retus atvejus, kai visą naktį neužmigdavo,

save upon those not infrequent occasions when he was up all night,

sėdėjo prie pusryčių stalo.

was seated at the breakfast table.

Aš stovėjau ant kilimėlio prie židinio ir pakėliau lazdą, kurią mūsų lankytojas buvo pamiršęs praėjusį vakarą.

I stood upon the hearth-rug and picked up the stick which our visitor had left behind him the night before.

Tai buvo puiki,

It was a fine,

stora medinė lazda

thick piece of wood,

gumbuota galva,

bulbous-headed,

iš tų, kurios vadinamos

of the sort which is known as a

„Penango advokatais“.

“Penang lawyer.”

Tiesiai po galva ją juosė platus, beveik colio pločio sidabrinis žiedas.

Just under the head was a broad silver band nearly an inch across.

„Džeimsui Mortimeriui,

“To James Mortimer,

M.R.C.S.,

M.R.C.S.,

nuo draugų iš C.C.H.“

from his friends of the C.C.H.,”

– buvo jame išgraviruota,

was engraved upon it,

ir data

with the date

„1884“.

“1884.”

Tai buvo kaip tik tokia lazda, kokias anksčiau nešiodavosi senamadiški šeimos gydytojai, – ori,

It was just such a stick as the old-fashioned family practitioner used to carry—dignified,

tvirta

solid,

ir patikima.

and reassuring.

„Na,

“Well,

Vatsonai,

Watson,

ką apie ją manai?“

what do you make of it?”