Pilnas katalogas

Viktoras Frankenšteinas, jaunas Ženevos mokslininkas, aistringai atsidavęs mokslui, sugeba įkvėpti gyvybę būtybei, sukurtai iš negyvos materijos. Pasibaisėjęs tuo, ką sukūrė, jis pabėga, o palikta būtybė turi viena pažinti pasaulį ir žmones, kurie ją atstumia. Tai romanas, pagimdęs garsiausią pabaisą. Jis kelia vis dar aktualų klausimą: kokia mūsų atsakomybė už tai, ką sukuriame? Didis romanas, kurį atrasite kalba, kurios mokotės, kai vertimas visada po ranka.

Epiktetas, buvęs vergas, tapęs filosofu, pradeda nuo paprasto skirtumo. Yra tai, kas priklauso nuo mūsų: mūsų sprendimai, troškimai ir pasirinkimai. Ir yra tai, kas nuo mūsų nepriklauso: kūnas, pinigai, kitų nuomonė. Trumpomis maksimomis jis moko, kaip liautis nerimauti dėl to, kas mums nepavaldu, ir veikti ten, kur turime galios. Jo patarimai padeda išlaikyti ramybę sunkumų akivaizdoje ir mažiau pasiduoti įvykiams. Daugelis skaitytojų laiko jį šalia visą gyvenimą. Trumpus ir aiškius sakinius skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Džiazo amžiaus Amerikoje paslaptingasis Džėjus Getsbis kiekvieną savaitgalį savo rezidencijoje prie vandens rengia milžiniškus vakarėlius. Jo jaunas kaimynas pamažu sužino, kas slypi už šios prabangos: jaunystės meilė, kurios Getsbis niekada nepamiršo. Be meilės istorijos, šis trumpas Ficdžeraldo romanas piešia kritišką visuomenės, apžavėtos pinigų ir išorės blizgesio, portretą. Ficdžeraldas rašo elegantiškai ir aiškiai, ir jo romanas su malonumu skaitomas kalba, kurios mokotės.

XVI amžiuje Makiavelis, nuo valdžios nušalintas Florencijos diplomatas, parašo šį nedidelį traktatą, kad paaiškintų, kaip valdovas užgrobia valdžią ir, svarbiausia, kaip ją išlaiko. Jis remiasi senovės ir savo laikų Italijos pavyzdžiais ir be užuolankų pataria: ar geriau, kad bijotų, ar kad mylėtų, laikytis žodžio ar mokėti meluoti? Čia suprantame, kaip mąsto tie, kurie valdo, vadovauja ar derasi: jo pamokos apie valdžią galioja ir vakar, ir šiandien. Knyga tokia įžvalgi, kad iš jos gimė žodis „makiaveliškas“. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Sun Dzi, kinų karvedys ir strategas, trylikoje trumpų skyrių išdėsto karo ir pergalės principus. Pagrindinė jo idėja iki šiol stebina: geriausias strategas laimi nekovodamas, pažindamas priešininką, pažindamas save ir pasirinkdamas tinkamą akimirką. Šie principai galioja toli už mūšio lauko ribų. Šiandien jie taikomi versle, derybose, sporte ir kasdieniame gyvenime, kad geriau numatytume, spręstume ir įtikintume. Trumpas ir aiškias jo maksimas skaitysite po vieną kalba, kurios mokotės.

Šioje išminčiui Lao Dzi priskiriamoje nedidelėje knygoje surinktas aštuoniasdešimt vienas trumpas eilėraštis apie Dao, kelią, kuris veda visus dalykus. Knyga šlovina vandenį, kuris savo lankstumu nugali akmenį, ir tuštumą, kuri indą padaro naudingą. Jau daugiau nei du tūkstančius metų jos skaitytojai mokosi iš jos veikti be prievartos, likti paprasti ir rasti ramybę. Labai trumpus jos tekstus skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Tarp karų ir valdžios rūpesčių Markas Aurelijus, Romos imperatorius, rašė tik sau užrašus, kad išliktų ramus ir teisingas. Juose jis sau primena, kas iš tikrųjų svarbu: atlikti savo pareigą, priimti tai, ko negalima pakeisti, ir neleisti kitiems savęs sudrumsti. Šie apmąstymai padeda atsitraukti nuo kasdienių sunkumų ir išlaikyti ramybę, kai aplink viskas verda. Trumpus ir aiškius apmąstymus skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Londone dailininkas tapo Doriano Grėjaus, nepaprastai gražaus jaunuolio, portretą. Prieš paveikslą Dorianas ištaria norą: amžinai likti jaunam, o senti tegul vietoj jo portretas. Paveiktas ciniško lordo Henrio, jis pasineria į malonumų gyvenimą, ir kiekviena jo nuodėmė palieka pėdsaką drobėje. Tada Dorianas paslepia paveikslą nuo visų akių. Žavi istorija apie grožį, blogį ir amžinos jaunystės kainą, kurioje spindi Oskaro Vaildo sąmojis. Dėl humoro kupinų dialogų tai įtraukiantis skaitinys kalba, kurios mokotės.

Marlou, anglų jūreivis, sutinka vairuoti garlaivį didele Afrikos upe dramblio kaulu prekiaujančiai bendrovei. Visą kelią prieš srovę jam pasakoja apie Kurcą, gabiausią bendrovės agentą. Įsikūręs pačioje miško gilumoje, jis vienas atsiunčia daugiau dramblio kaulo nei visi kiti. Bet niekas iš tikrųjų nežino, kuo jis ten tapo. Šis trumpas pasakojimas nusiveda skaitytoją į žavią kelionę į kolonializmo širdį, ten, kur valdžia nebeturi ribų. Kai vertimas visada prieš akis, šį pasakojimą galite atrasti kalba, kurios mokotės.

Atėnuose poetas Agatonas švenčia pergalę tragedijų konkurse. Jo svečiai, tarp jų Sokratas, nusprendžia praleisti vakarą, paeiliui šlovindami Meilę. Komedijų poetas Aristofanas pasakoja, kad žmonės kadaise buvo dvigubi, o Dzeuso perskelti pusiau, nuo tada ieško savo antrosios pusės. Iš šio dialogo kilo posakis „platoniška meilė“. Jo klausimai iki šiol svarbūs kiekvienam: kodėl mylime ir ko iš tikrųjų ieškome kitame žmoguje? Parašytas kaip draugų pokalbis, šis trumpas dialogas skaitomas kalba, kurios mokotės, o vertimas visada prieš akis.

1848 metais, revoliucijų išvakarėse, Marksas ir Engelsas išleidžia šį trumpą tekstą, kuris prasideda garsiu sakiniu: „Šmėkla klaidžioja po Europą, komunizmo šmėkla.“ Jie pasakoja istoriją kaip klasių kovą, aprašo buržuazijos iškilimą ir ragina darbininkus vienytis. Pritartumėte jo idėjoms ar ne, mažai tekstų taip pakeitė pasaulį. Paskutinis jo sakinys, „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, žinomas visur, o jį perskaičius lengviau suprasti didelę XX amžiaus dalį. Parašytą kaip kreipimąsi, jį perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės, o vertimas visada prieš akis.

Po dešimties vienatvės metų kalnuose išminčius Zaratustra nusileidžia pas žmones pranešti jiems naujienos: „Dievas mirė“. Jis kviečia juos nebesekti išmoktomis vertybėmis ir kurti savąsias. Ši knyga į kultūrą įvedė antžmogio idėją. Daugelis skaitytojų joje iki šiol randa galingą kvietimą tapti visiškai savimi. Kai vertimas visada prieš akis, šias trumpas ir ritmingas lyg eilėraščiai prakalbas galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Grįžęs iš Europos, daktaras Simanas Bakamartė apsigyvena Itaguajyje, nedideliame Brazilijos miestelyje, ir atidaro ten bepročių namus, Žaliąjį namą, kad metodiškai tyrinėtų beprotybę. Iš pradžių jis uždaro kelis kiek keistus gyventojus, paskui gerbiamus žmones, paskui tiek daug, kad galiausiai prieglaudoje gyvena keturios penktosios miestelio gyventojų. Su kandžia ironija Mašadas de Asis, didžiausias Brazilijos rašytojas, kelia klausimą, kuris ir prajuokina, ir verčia susimąstyti: kas sprendžia, kas yra normalu? Šį trumpą, humoro kupiną pasakojimą perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Vestfalijos pilyje augantis jaunasis Kandidas iš savo mokytojo Pangloso išmoksta, kad „viskas yra kuo geriausia šiame geriausiame iš galimų pasaulių“. Išvarytas už bučinį gražuolei Kunigundai, jis pereina per karą, inkviziciją, Lisabonos žemės drebėjimą ir Amerikos kolonijas. Po kiekvienos nelaimės Kandidas kartoja savo mokytojo pamoką, o Volteras su negailestingu humoru šaiposi iš tų, kurie nori viską paaiškinti. Jo posakis apie „geriausią iš galimų pasaulių“ įstrigo visiems į atmintį. Dėl labai trumpų skyrių ir kandžios ironijos šią apysaką lengva skaityti kalba, kurios mokotės.

Fiodoras Karamazovas, šykštus ir pasileidęs tėvas, pyksta su vyriausiuoju sūnumi Dmitrijumi dėl pinigų ir dėl tos pačios moters. Kiti du sūnūs eina priešingais keliais: Ivaną kankina blogio egzistavimas, o švelnusis Alioša yra vienuolyno naujokas. Vieną vakarą senis nužudomas, ir visi įtarimai krinta ant Dmitrijaus. Tai ir kriminalinis tyrimas, ir didysis šeimos romanas. Tai paskutinė Dostojevskio knyga, daugelio skaitytojų nuomone, pati didžiausia. Kai vertimas visada prieš akis, šį šedevrą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Jaunas jūreivis Izmaelis Nantakete įsidarbina banginių medžioklės laive „Pekodas“, kuriam vadovauja kapitonas Ahabas. Ahabas neteko kojos kovodamas su baltuoju kašalotu Mobiu Diku ir teturi vieną mintį: surasti jį ir nužudyti. Šis romanas baltąjį banginį pavertė visų apsėdimų simboliu, o jo pirmasis sakinys, „Vadinkite mane Izmaeliu“, yra vienas garsiausių literatūroje. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį nuotykį jūroje galite išgyventi kalba, kurios mokotės.

Dekartas pasakoja, kaip, nusivylęs viskuo, ko išmoko mokykloje, nusprendė viską pradėti nuo nulio. Jis nusistato keturias paprastas teisingo mąstymo taisykles ir abejoja viskuo, kol randa vienintelį dalyką, kuriuo negali abejoti: „mąstau, vadinasi, esu“. Nedidelė knyga, pakeitusi samprotavimo būdą. Ir šiandien ji padeda mąstyti savarankiškai, metodiškai ir kritiškai. Kai vertimas visada prieš akis, šį pamatinį tekstą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Penkiolika novelių, pasakojančių apie maždaug 1900 metų Dubliną, nuo vaikystės iki brandos. Mokinukas svajoja nueiti į didelį bazarą, mergina dvejoja, ar viską palikti ir išvykti su jūreiviu, kontoros tarnautojas skandina pyktį alkoholyje, šeima susirenka į kasmetinį balių per Kalėdas. Džoisas piešia paprastus žmones, įstrigusius kasdienybėje, tą akimirką, kai jų gyvenimas truputį pasvyra. Rinkinys baigiasi „Mirusiaisiais“, viena gražiausių kada nors parašytų novelių. Novelės trumpos, ir jas skaitysite po vieną kalba, kurios mokotės.

Mažame provincijos miestelyje Krenforde beveik visus namus tvarko damos, dažnai neturtingos, kurios niekada nekalba apie pinigus. Pasakotoja Merė Smit ilgai svečiuojasi pas panelę Meti, drovią ir labai gerą mirusio kunigo dukterį. Čia sutinkame flaneliu aprengtą karvę, kadaise atstumtą meilę ir vagių baimę, apimančią visą miestelį. Elizabeta Gaskel pasakoja apie šiuos mažus gyvenimus su švelniu humoru. Juokinga ir jaudinanti knyga apie tylų gerumą ir savitarpio pagalbą. Sudarytas iš trumpų scenų, tarsi apsilankymų, romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Vieną rytą Jozefas K., svarbus banko tarnautojas, suimamas savo namuose, nežinodamas už ką. Vis dėlto jam leidžiama laisvai eiti į darbą. Jį teisiantis teismas posėdžiauja priemiesčio palėpėse, užverstose bylomis, ir niekas negali jam pasakyti, kuo jis kaltinamas. Kafka prašė savo draugo Makso Brodo po jo mirties sudeginti šį romaną kartu su kitais rankraščiais. Maksas Brodas atsisakė. Daugiausia iš šios knygos kilo žodis „kafkiškas“, apibūdinantis kiekvieną absurdišką padėtį, kai pasiklystama taisyklėse ir kabinetuose. Keistos, kartais beveik komiškos scenos, o vertimas visada prieš akis: romaną skaitysite kalba, kurios mokotės.

Airijoje jaunas Stivenas Dedalas auga katalikų šeimoje, kuri pamažu skursta. Mokydamasis pas jėzuitus, kurį laiką įbaugintas pamokslo apie pragarą, jis net sulaukia pasiūlymo tapti kunigu. Bet jaučia, kaip jame auga kitas pašaukimas: menas. Džoisas čia vos pridengęs pasakoja savo paties jaunystę: kaip jautrus berniukas tampa rašytoju, norinčiu mąstyti savarankiškai. Herojaus pavardė primena Dedalą, graikų mitologijos veikėją, kuris pasidarė sparnus, kad pabėgtų. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį Džoiso romaną galite atrasti kalba, kurios mokotės.

XX amžiaus pradžioje Ema Goldman, šešiolikos metų atvykusi iš Rusijos į Jungtines Valstijas, keliauja po šalį gindama anarchizmą, svajonę apie visuomenę be šeimininkų. Šiose esė ji puola kalėjimus, patriotizmą, santuoką be meilės ir puritonišką veidmainystę bei gina moterų teisę pačioms spręsti apie savo gyvenimą. Gimę iš paskaitų, jos tekstai tiesūs ir taiklūs. Ir šiandien jie verčia susimąstyti, kas daro kiekvieną iš tikrųjų laisvą. Kai vertimas visada prieš akis, šiuos angažuotus tekstus galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Po laivo sudužimo Guliveris, laivo gydytojas, pabunda paplūdimyje, prie žemės pririštas mažyčiais saitais: jis pateko pas liliputus, penkiolikos centimetrų ūgio tautą. Kitose kelionėse jis pats bus visai mažas milžinų šalyje, paskui atras skraidančią salą ir šalį, kurią valdo protingi arkliai. Po stebuklinės pasakos išore slypi humoro kupina satyra apie žmones ir jų vaidus. Knyga net paliko žodyne žodį: „liliputas“. Guliveris pasakoja apie savo keliones tarsi rašytų laivo žurnalą, ir šis didysis klasikos kūrinys su malonumu skaitomas kalba, kurios mokotės.

Ivanas Iljičius yra gerbiamas teisėjas, susikūręs patogų, garbingą ir tvarkingą gyvenimą. Vieną dieną po menko kritimo šone atsiranda keistas skausmas ir nebepraeina. Jis pamažu supranta, kad jo liga sunki ir kad šeima mieliau apsimeta nieko nematanti. Mirties akivaizdoje jis klausia savęs, ar iš tikrųjų gyveno. Šis trumpas Tolstojaus pasakojimas neprarado savo jėgos: jis kelia klausimą, kurį galiausiai užduoda sau kiekvienas, apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Parašytas paprastu ir tiesiu stiliumi, jis lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.