Pilnas katalogas

Albertas Einšteinas pats aiškina reliatyvumą plačiajai visuomenei. Kad būtų suprastas, jis ima kasdienius pavyzdžius: traukinį, važiuojantį palei peroną, du tuo pačiu metu trenkiančius žaibus, akmenį, išmestą pro vagono langą. Norint sekti jo mintį nuo šviesos greičio iki erdvės kreivumo, aukštosios matematikos nereikia. Pagaliau suprantame, kodėl laikas ir erdvė nėra tokie, kokius juos įsivaizdavome, ir tai aiškina pats Einšteinas. Parašyta aiškiu stiliumi, trumpais skyriais, knyga lengvai skaitoma kalba, kurios mokotės.

1859 metais filosofas Džonas Stiuartas Milis kelia paprastą klausimą: kiek visuomenė turi teisę kontroliuoti individą? Jo atsakymas telpa į vieną principą: kiekvienas turi galėti mąstyti, kalbėti ir gyventi, kaip nori, kol nekenkia kitiems. Milis gina žodžio laisvę, net ir šokiruojančioms idėjoms, ir perspėja dėl „daugumos tironijos“. Socialinių tinklų laikais jo argumentai padeda suprasti, ką galima sakyti ir ką reikia toleruoti. Kai vertimas visada prieš akis, šį pamatinį tekstą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

„Aš ligotas žmogus... Aš piktas žmogus.“ Taip prasideda apkartusio ir vienišo buvusio smulkaus valdininko, užsidariusio Sankt Peterburgo kampe, išpažintis. Pirmiausia jis provokuodamas aiškina, kodėl atmeta protą ir pažangą. Paskui pasakoja apie žeminantį vakarą su buvusiais draugais ir susitikimą su jauna moterimi Liza. Šis pasakotojas šaiposi iš visko, ir iš savęs, ir iš skaitytojo, ir vis dėlto žavi. Ši knyga dažnai laikoma įėjimu į didžiuosius Dostojevskio romanus. Kai vertimas visada prieš akis, šį karštligišką tekstą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Vol Strite teisininkas pasamdo naują perrašinėtoją Bartlbį, išblyškusį, tylų ir iš pradžių labai stropų jaunuolį. Vieną dieną, kai viršininkas paprašo jo kartu patikrinti nuorašą, Bartlbis paprasčiausiai atsako: „Verčiau ne.“ Paskui ta pačia fraze jis atsako į visus prašymus, niekada neišeidamas iš kontoros. Juokingas ir trikdantis kartu, šis trumpas pasakojimas kelia klausimą, kurio nepamirši: ką daryti su žmogumi, kuris mandagiai ir be pykčio viską atmeta? Jo frazė „verčiau ne“ tapo garsi visame pasaulyje. Pasakojimą perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Per šventę Pirėjuje, Atėnų uoste, Sokratas su draugais klausia, kas yra teisingumas ir ar teisingas žmogus laimingesnis už neteisingą. Kad atsakytų, Sokratas įsivaizduoja idealų miestą, valdomą filosofų. Čia jis papasakoja garsųjį olos mitą: grandinėmis surakinti kaliniai laiko šešėlius ant sienos tikrove. Jau daugiau nei du tūkstančius metų ši knyga kursto diskusijas apie valdžią, auklėjimą ir tiesą. Ji ir šiandien padeda paklausti, kas turėtų valdyti ir kodėl. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį dialogą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Gražų birželio rytą Londone Klarisa Delovėj ruošiasi priėmimui, kurį rengia vakare. Visą dieną, kurią matuoja Bigbeno dūžiai, ji galvoja apie savo jaunystę ir apie Piterį Volšą, vyrą, už kurio neištekėjo. Kitoje miesto vietoje Septimas, buvęs kareivis, vis dar nešioja savyje karą. Visas romanas telpa į vieną dieną, o mes pereiname nuo vieno veikėjo prie kito, lyg girdėtume jų mintis. Jo pirmasis sakinys, kuriame ponia Delovėj praneša, kad gėlių nupirks pati, tapo garsus. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Londone Gabrielius Saimas, poetas, slapta tapęs policininku, sugeba būti išrinktas į aukščiausiąją Europos anarchistų tarybą. Kiekvienas iš septynių jos narių vadinamas savaitės dienos vardu, ir Saimas tampa Ketvirtadieniu. Ten jis aptinka sąmokslą ir milžinišką, bauginantį vadą, kurį visi vadina Sekmadieniu. Gaudynės, krentančios kaukės, netikėti posūkiai: niekas nėra toks, koks atrodo. Čestertonas paverčia tai humoro kupinu šnipų romanu, kurį pats pavadino „košmaru“. Sparčiai papasakotas, romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Sienos apjuostoje Vieningojoje Valstybėje žmonės nebeturi vardų, tik numerius. Visi gyvena pagal tą patį tvarkaraštį, stikliniuose namuose, kur kiekvienas viską mato. D-503, laivo, kuris turi nunešti šią tobulą laimę į kitas planetas, inžinierius, rašo dienoraštį tų planetų gyventojams. Tada jis sutinka I-330, moterį, kuri nesilaiko taisyklių. Uždraustas Sovietų Sąjungoje, šis romanas yra vienas pačių pirmųjų didžiųjų pasakojimų apie totalitarinę visuomenę, o Džordžas Orvelas jį perskaitė prieš rašydamas „1984-uosius“. Parašytas kaip dienoraštis, trumpais užrašais, romanas skaitomas kalba, kurios mokotės, o vertimas visada prieš akis.

Seneka, filosofas ir imperatoriaus Nerono patarėjas, rašo artimiesiems, kad padėtų jiems geriau gyventi. Pirmasis iš šių šešių dialogų teigia, kad gyvenimas nėra trumpas, bet mes jį iššvaistome, užsiėmę viskuo, tik ne gyvenimu. Kiti kalba apie sielos ramybę, laimingą gyvenimą ir išminčiaus ramumą įžeidimų akivaizdoje. Jo patarimai apie laiko naudojimą ir savitvardą tebekalba šių dienų skaitytojui, o daugelis jo sakinių sukurti tam, kad būtų įsiminti. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Diogenas Laertietis pasakoja senovės Graikijos filosofų gyvenimus ir idėjas, nuo Talio iki Epikūro. Matome, kaip Talis, žiūrėdamas į žvaigždes, įkrenta į griovį, o Diogenas Cinikas vidury dienos su žibintu rankoje ieško žmogaus arba prašo Aleksandro Didžiojo pasitraukti, kad neužstotų jam saulės. Juokingi ar stebinantys anekdotai daro didžiuosius mąstytojus artimus ir žmogiškus. Matydami, kaip kiekvienas gyveno, suprantame, ką jis mąstė: tai gyvi vartai į filosofijos ištakas. Kiekvienas gyvenimas yra atskiras pasakojimas, ir knygą skaitysite savo tempu kalba, kurios mokotės.

Savo laboratorijoje daktaras Reimondas operuoja jaunos merginos Merės smegenis, kad ji galėtų pamatyti už mūsiškio slypintį pasaulį, tai, ką senovės žmonės vadino „pamatyti dievą Paną“. Po daugelio metų Londone aukštuomenės vyrai vienas po kito nusižudo, ir kiekvieną kartą, atrodo, jų kelią buvo perėjusi ta pati moteris. Papasakotas fragmentais, kaip tyrimas, šis trumpas pasakojimas baimę kuria mažais potėpiais. Lavkraftas juo žavėjosi, o pats kūrinys priklauso didžiajai fantastikos klasikai. Kai vertimas visada prieš akis, galite šiurpti iš baimės kalba, kurios mokotės.

Iškviestas naktį, per pūgą, kaimo gydytojas nebeturi arklio, kuriuo galėtų išvykti. Pataisos kolonijoje karininkas išdidžiai rodo lankytojui keistą egzekucijų mašiną. Bado menininkas savaites nevalgo savo narve, o miniai jis pamažu nusibosta. Šiuose trijuose trikdančiuose Kafkos pasakojimuose kasdienybė be perspėjimo virsta košmaru, ir jų nepamirši. Trumpus ir tiksliais sakiniais parašytus pasakojimus perskaitysite kiekvieną vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Apie 400 metus Augustinas, tapęs Hipono vyskupu Šiaurės Afrikoje, pasakoja savo gyvenimą, kreipdamasis tiesiai į Dievą. Jis prisimena savo vaikystę, kriaušes, kurias pavogė vien dėl malonumo daryti bloga, jaunystę Kartaginoje ir ilgą tiesos paiešką. Kol vieną dieną Milano sode išgirsta vaiko balsą dainuojant: „Imk ir skaityk“. Ši knyga dažnai laikoma pirmąja didžiąja Vakarų autobiografija. Joje atrandame abejojantį, klystantį ir savęs ieškantį žmogų, kurio nuoširdumas jaudina iki šiol. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

„Žmogus gimsta laisvas, o visur jis yra pančiuose.“ Ruso pradeda nuo šio teiginio ir ieško tokios bendrijos formos, kurioje kiekvienas, susivienijęs su visais, paklustų tik sau pačiam. Iš šios sutarties jis išveda paprastą idėją: valdžia priklauso tautai, o įstatymas turi išreikšti visų valią. Prieš tuos, kurie valdžią grindė jėga ar dieviškąja teise, Ruso ją grindžia piliečių susitarimu. Ši nedidelė knyga įkvėpė Prancūzijos revoliuciją ir iki šiol padeda suprasti, iš kur kilo mūsų demokratijos ir lygybės idėjos. Kai vertimas visada prieš akis, šį pamatinį tekstą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

1845 metais Henris Deividas Toro savo rankomis pasistato trobelę prie Voldeno tvenkinio Masačusetso miškuose ir dvejus metus gyvena ten vienas. Jis augina pupas, stebi metų laikus ir gyvūnus ir sumažina savo poreikius iki būtiniausių. Knyga, kuri kviečia paklausti savęs, ko iš tikrųjų reikia gyvenimui. Ji tapo atskaitos tašku visiems, kurie ieško paprastesnio, laisvesnio ir gamtai artimesnio gyvenimo. Kai vertimas visada prieš akis, ją galite skaityti skyrių po skyriaus, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Trys Dostojevskio pasakojimai. „Baltosiose naktyse“ jaunas vienišas svajotojas keturis vakarus iš eilės šviesiomis Sankt Peterburgo naktimis sutinka merginą, kuri kažko laukia. „Romiojoje“ vyras budi prie savo jaunos žmonos kūno ir bando suprasti. „Juokingo žmogaus sapne“ nusivylęs žmogus užmiega ir sapnuoja sapną, kuris viską pakeičia. Švelnūs, tragiški ar vizionieriški, jie parodo kitą didžiojo rusų romanisto veidą. Šiuos trumpus pasakojimus perskaitysite kiekvieną vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Į šį rinkinį sudėtos keturios gražiausios Čechovo apysakos. „Palatoje Nr. 6“ provincijos gydytojas ima kalbėtis su savo ligoninės ligoniu ir galiausiai susimąsto, kas iš tikrųjų pamišęs. „Ponioje su šuniuku“ vyras ir moteris, abu sukūrę šeimas, susitinka Jaltoje ir netikėtai vienas kitą įsimyli. Čia sutinkame ir vienišą bei sergantį vyskupą Velykų išvakarėse, ir jauną sužadėtinę, kuri nusprendžia viską palikti. Čechovas niekada neteisia: keliuose puslapiuose jis leidžia pajusti visą gyvenimą. Šias apysakas perskaitysite kiekvieną vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Į šį rinkinį sudėti trys jūros pasakojimai. „Jaunystėje“ Marlou prisimena savo pirmąją karininko kelionę senu apgriuvusiu krovininiu laivu, kuris užsidega plaukdamas į Rytus. „Taifūne“ kapitonas Makvoras, žmogus be vaizduotės, veda savo garlaivį į baisios audros širdį, o triume yra du šimtai kinų darbininkų. „Slaptajame bendrininke“ jaunas kapitonas laive slepia nepažįstamąjį, naktį atplaukusį plaukte. Konradas, dvidešimt metų buvęs jūreivis, leidžia pajusti jūrą kaip niekas kitas: pavojų, kapitono vienatvę, paprastų žmonių drąsą. Kai vertimas visada prieš akis, juos galite atrasti kalba, kurios mokotės.

Tėvas Braunas, mažas išsiblaškęs katalikų kunigas, išnarplioja bylas, kurios glumina policiją ir mokslininkus, dažnai kartu su savo draugu Flambo, buvusiu vagimi, tapusiu detektyvu. Paryžiuje išdavyste apkaltintas mokslininkas, Italijos kalnuose plėšikų sustabdyti keliautojai, sena Kornvalio šeima: kiekviena mįslė įminama dėl smulkmenos, kurios niekas nepastebėjo. Dvylika humoro ir paradoksų kupinų detektyvinių novelių, kuriose šis kuklus kunigas, gerai pažįstantis žmogaus širdį, atspėja tiesą anksčiau už visus. Kiekvieną novelę perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

XIX amžiaus pabaigoje Londone Adolfas Verlokas laiko nedidelę įtartiną parduotuvėlę Soho rajone, kur gyvena su žmona Vine ir jos jaunesniuoju broliu Stiviu, silpnapročiu. Slapta jis šnipinėja anarchistus vienos užsienio ambasados naudai. Vieną dieną darbdavys pareikalauja iš jo surengti pasikėsinimą į Grinvičo observatoriją. Šis tikro nepavykusio pasikėsinimo įkvėptas romanas yra vienas pirmųjų didžiųjų kūrinių apie terorizmą, iki šiol stebėtinai aktualus. Kai vertimas visada prieš akis, šį tamsų ir ironišką romaną galite skaityti kalba, kurios mokotės.

XIX amžiaus Anglijos kaime ledi Konstantin gyvena viena savo dvare, kol vyras Afrikoje medžioja liūtus. Ji pažadėjo jam beveik nieko nesutikti ir nuobodžiauja. Seno bokšto viršūnėje ji randa Svitiną Sent Klivą, dvidešimtmetį jaunuolį, kuris stebi dangų ir svajoja tapti astronomu. Ji padeda jam tyrinėti, ir tarp jų gimsta meilė, nepaisant amžiaus ir padėties skirtumo. Tomas Hardis šią intymią istoriją pasakoja po begaliniu žvaigždėtu dangumi. Kai vertimas visada prieš akis, šis švelnus romanas su malonumu skaitomas kalba, kurios mokotės.

Sankt Peterburge Raskolnikovas, labai neturtingas buvęs studentas, gyvena mažytėje palėpės kamaraitėje. Jis įsitikinęs, kad kai kurie išskirtiniai žmonės turi teisę peržengti įstatymus, ir kirviu nužudo seną palūkininkę. Nuo tada baimė ir karštinė jo nebepalieka, o gudrus ir kantrus tardytojas Porfirijus, atrodo, skaito jo mintis. Nuo pat pradžių žinome, kas kaltas, ir vis dėlto įtampa nė kiek neslūgsta: viskas vyksta jo sąžinėje. Kai vertimas visada prieš akis, šį Dostojevskio šedevrą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Ketvirtasis „Užkapio memuarų“ tomas apima metus nuo 1815 iki 1828. Šatobrijanas pasakoja apie Šimtą dienų, kurias praleidžia Gente šalia karaliaus Liudviko XVIII, ir apie Vaterlo mūšį, kurio griaudėjimą girdi iš tolo. Paskui ateina Napoleono tremtis ir mirtis Šventosios Elenos saloje. Šatobrijanas pasakoja ir apie savo karjerą: jis buvo pasiuntinys Berlyne ir Londone, paskui užsienio reikalų ministras. Svarbus liudininkas iš vidaus pasakoja apie Napoleono žlugimą ir karalių sugrįžimą bei piešia savo draugės ponios Rekamjė portretą. Kai vertimas visada prieš akis, šiuos garsius memuarus galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Paryžiuje Terezė, jauna aukštuomenės moteris, ištekėjusi be meilės, nuobodžiauja savo elegantiškame salone. Kelionėje į Florenciją, miestą, kurio emblema yra raudonoji lelija, ji įsimyli Žaką Dešartrą, jautrų ir aistringą menininką. Bet Žakas pavydus, o Terezės praeitis ima jį persekioti. Didelė meilės ir pavydo istorija po Toskanos saule, kurią parašė Nobelio literatūros premijos laureatas Anatolis Fransas. Kai vertimas visada prieš akis, šį gražų romaną galite skaityti kalba, kurios mokotės.