Pilnas katalogas

Londone notaras Atersonas nerimauja dėl savo seno draugo, gerbiamo gydytojo daktaro Džekilo. Savo testamente Džekilas palieka visą turtą kažkokiam ponui Haidui, žiauriam žmogui, kurio visi bijo. Atersonas imasi tyrimo, kad suprastų, kas sieja šiuos du vyrus. Šis trumpas romanas kalba apie tamsiąją pusę, kurią kiekvienas nešiojasi savyje, ir veda prie vieno garsiausių literatūros atskleidimų. Dėl sparčaus ritmo šis klasikos kūrinys idealiai tinka skaityti kalba, kurios mokotės.

XVI amžiuje Makiavelis, nuo valdžios nušalintas Florencijos diplomatas, parašo šį nedidelį traktatą, kad paaiškintų, kaip valdovas užgrobia valdžią ir, svarbiausia, kaip ją išlaiko. Jis remiasi senovės ir savo laikų Italijos pavyzdžiais ir be užuolankų pataria: ar geriau, kad bijotų, ar kad mylėtų, laikytis žodžio ar mokėti meluoti? Čia suprantame, kaip mąsto tie, kurie valdo, vadovauja ar derasi: jo pamokos apie valdžią galioja ir vakar, ir šiandien. Knyga tokia įžvalgi, kad iš jos gimė žodis „makiaveliškas“. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Sun Dzi, kinų karvedys ir strategas, trylikoje trumpų skyrių išdėsto karo ir pergalės principus. Pagrindinė jo idėja iki šiol stebina: geriausias strategas laimi nekovodamas, pažindamas priešininką, pažindamas save ir pasirinkdamas tinkamą akimirką. Šie principai galioja toli už mūšio lauko ribų. Šiandien jie taikomi versle, derybose, sporte ir kasdieniame gyvenime, kad geriau numatytume, spręstume ir įtikintume. Trumpas ir aiškias jo maksimas skaitysite po vieną kalba, kurios mokotės.

Vieną rytą Gregoras Zamza, kuklus prekybos agentas, pabunda pavirtęs milžinišku vabzdžiu. Uždarytas savo kambaryje, jis nebegali dirbti, o jo šeima, gyvenusi iš jo algos, turi išmokti su juo gyventi. Šis trumpas, trikdantis ir juodojo humoro persmelktas pasakojimas parodo, kas lieka iš žmogaus, kai šeima mato jame tik naštą. Kafka rašo paprastais ir tiksliais sakiniais: tai idealus tekstas pirmajam skaitymui kalba, kurios mokotės.

Epiktetas, buvęs vergas, tapęs filosofu, pradeda nuo paprasto skirtumo. Yra tai, kas priklauso nuo mūsų: mūsų sprendimai, troškimai ir pasirinkimai. Ir yra tai, kas nuo mūsų nepriklauso: kūnas, pinigai, kitų nuomonė. Trumpomis maksimomis jis moko, kaip liautis nerimauti dėl to, kas mums nepavaldu, ir veikti ten, kur turime galios. Jo patarimai padeda išlaikyti ramybę sunkumų akivaizdoje ir mažiau pasiduoti įvykiams. Daugelis skaitytojų laiko jį šalia visą gyvenimą. Trumpus ir aiškius sakinius skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Šioje išminčiui Lao Dzi priskiriamoje nedidelėje knygoje surinktas aštuoniasdešimt vienas trumpas eilėraštis apie Dao, kelią, kuris veda visus dalykus. Knyga šlovina vandenį, kuris savo lankstumu nugali akmenį, ir tuštumą, kuri indą padaro naudingą. Jau daugiau nei du tūkstančius metų jos skaitytojai mokosi iš jos veikti be prievartos, likti paprasti ir rasti ramybę. Labai trumpus jos tekstus skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Viktoras Frankenšteinas, jaunas Ženevos mokslininkas, aistringai atsidavęs mokslui, sugeba įkvėpti gyvybę būtybei, sukurtai iš negyvos materijos. Pasibaisėjęs tuo, ką sukūrė, jis pabėga, o palikta būtybė turi viena pažinti pasaulį ir žmones, kurie ją atstumia. Tai romanas, pagimdęs garsiausią pabaisą. Jis kelia vis dar aktualų klausimą: kokia mūsų atsakomybė už tai, ką sukuriame? Didis romanas, kurį atrasite kalba, kurios mokotės, kai vertimas visada po ranka.

Anglų išradėjas aiškina draugams, kad laikas yra toks pat matmuo kaip ir kiti, paskui išvyksta savo paties sukurta mašina. Grįžęs išsekęs, jis aprašo labai tolimą ateitį, kurioje elojai, trapi ir nerūpestinga tauta, gyvena tarp sodų, o kitos būtybės slepiasi po žeme. Būtent su šia knyga kelionės laiku tapo didžiąja romanų tema. H. Dž. Velsas įsivaizduoja, kas nutiktų žmonijai, jei praraja tarp turtingųjų ir vargšų gilėtų tūkstančius metų. Papasakotas kaip istorija tarp draugų, šis trumpas romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Tarp karų ir valdžios rūpesčių Markas Aurelijus, Romos imperatorius, rašė tik sau užrašus, kad išliktų ramus ir teisingas. Juose jis sau primena, kas iš tikrųjų svarbu: atlikti savo pareigą, priimti tai, ko negalima pakeisti, ir neleisti kitiems savęs sudrumsti. Šie apmąstymai padeda atsitraukti nuo kasdienių sunkumų ir išlaikyti ramybę, kai aplink viskas verda. Trumpus ir aiškius apmąstymus skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Londone dailininkas tapo Doriano Grėjaus, nepaprastai gražaus jaunuolio, portretą. Prieš paveikslą Dorianas ištaria norą: amžinai likti jaunam, o senti tegul vietoj jo portretas. Paveiktas ciniško lordo Henrio, jis pasineria į malonumų gyvenimą, ir kiekviena jo nuodėmė palieka pėdsaką drobėje. Tada Dorianas paslepia paveikslą nuo visų akių. Žavi istorija apie grožį, blogį ir amžinos jaunystės kainą, kurioje spindi Oskaro Vaildo sąmojis. Dėl humoro kupinų dialogų tai įtraukiantis skaitinys kalba, kurios mokotės.

Marlou, anglų jūreivis, sutinka vairuoti garlaivį didele Afrikos upe dramblio kaulu prekiaujančiai bendrovei. Visą kelią prieš srovę jam pasakoja apie Kurcą, gabiausią bendrovės agentą. Įsikūręs pačioje miško gilumoje, jis vienas atsiunčia daugiau dramblio kaulo nei visi kiti. Bet niekas iš tikrųjų nežino, kuo jis ten tapo. Šis trumpas pasakojimas nusiveda skaitytoją į žavią kelionę į kolonializmo širdį, ten, kur valdžia nebeturi ribų. Kai vertimas visada prieš akis, šį pasakojimą galite atrasti kalba, kurios mokotės.

1805 metais Sankt Peterburgo salonuose visi kalba apie Napoleoną. Pjeras Bezuchovas, nerangus jaunuolis, kuris paveldės milžinišką turtą, ieško gyvenimo prasmės. Jo draugas kunigaikštis Andrejus Bolkonskis išeina į karą, bėgdamas nuo nuobodulio, o jaunoji Nataša Rostova trykšta gyvenimo džiaugsmu. Nuo Austerlico iki Maskvos gaisro Tolstojus pina didžiuosius mūšius ir šeimų gyvenimą, meilę ir karą. Matome, kaip jo veikėjai auga, myli, klysta ir keičiasi, lyg pažįstami žmonės. Kai vertimas visada prieš akis, šis didysis romanas skaitomas kalba, kurios mokotės.

Paleistas po devyniolikos metų katorgos už pavogtą duonos kepalą, Žanas Valžanas visur atstumiamas, kol vieną vakarą jį į savo namus priima vyskupas. Tapęs kitu žmogumi ir gyvendamas svetima pavarde, jis priglaudžia mažąją Kozetę, kurią skriaudžia Tenardjė šeima, ir slapstydamasis ją augina. O inspektorius Žaveras netiki, kad katorgininkas gali pasikeisti. Aplink juos Viktoras Hugo prikelia visą amžių, iki pat Paryžiaus barikadų. Vienas jo veikėjų net tapo žodžiu: prancūzai iki šiol įžūlų Paryžiaus vaikėzą vadina „gavrošu“. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Atėnuose poetas Agatonas švenčia pergalę tragedijų konkurse. Jo svečiai, tarp jų Sokratas, nusprendžia praleisti vakarą, paeiliui šlovindami Meilę. Komedijų poetas Aristofanas pasakoja, kad žmonės kadaise buvo dvigubi, o Dzeuso perskelti pusiau, nuo tada ieško savo antrosios pusės. Iš šio dialogo kilo posakis „platoniška meilė“. Jo klausimai iki šiol svarbūs kiekvienam: kodėl mylime ir ko iš tikrųjų ieškome kitame žmoguje? Parašytas kaip draugų pokalbis, šis trumpas dialogas skaitomas kalba, kurios mokotės, o vertimas visada prieš akis.

1848 metais, revoliucijų išvakarėse, Marksas ir Engelsas išleidžia šį trumpą tekstą, kuris prasideda garsiu sakiniu: „Šmėkla klaidžioja po Europą, komunizmo šmėkla.“ Jie pasakoja istoriją kaip klasių kovą, aprašo buržuazijos iškilimą ir ragina darbininkus vienytis. Pritartumėte jo idėjoms ar ne, mažai tekstų taip pakeitė pasaulį. Paskutinis jo sakinys, „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, žinomas visur, o jį perskaičius lengviau suprasti didelę XX amžiaus dalį. Parašytą kaip kreipimąsi, jį perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės, o vertimas visada prieš akis.

Po dešimties vienatvės metų kalnuose išminčius Zaratustra nusileidžia pas žmones pranešti jiems naujienos: „Dievas mirė“. Jis kviečia juos nebesekti išmoktomis vertybėmis ir kurti savąsias. Ši knyga į kultūrą įvedė antžmogio idėją. Daugelis skaitytojų joje iki šiol randa galingą kvietimą tapti visiškai savimi. Kai vertimas visada prieš akis, šias trumpas ir ritmingas lyg eilėraščiai prakalbas galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Šiuose Filipinų moksleiviams surinktuose tekstuose Chosė Rizalis pats pasakoja savo gyvenimą: vaikystę Kalamboje prie didelio ežero, motiną, kuri vakarais mokė jį skaityti, griežtą Binjano mokyklą, paskui sėkmę Manilos kolegijoje. Kituose puslapiuose kalbama apie jo keliones nuo Japonijos iki Anglijos ir tremtį Dapitane. Čia iš vidaus pažįstame Filipinų nacionalinį didvyrį, be to, randame patarlių, mįslių ir vieną jo šalies legendą. Parašyta paprastais sakiniais, ši nedidelė knyga lengvai skaitoma kalba, kurios mokotės.

Grįžęs iš Europos, daktaras Simanas Bakamartė apsigyvena Itaguajyje, nedideliame Brazilijos miestelyje, ir atidaro ten bepročių namus, Žaliąjį namą, kad metodiškai tyrinėtų beprotybę. Iš pradžių jis uždaro kelis kiek keistus gyventojus, paskui gerbiamus žmones, paskui tiek daug, kad galiausiai prieglaudoje gyvena keturios penktosios miestelio gyventojų. Su kandžia ironija Mašadas de Asis, didžiausias Brazilijos rašytojas, kelia klausimą, kuris ir prajuokina, ir verčia susimąstyti: kas sprendžia, kas yra normalu? Šį trumpą, humoro kupiną pasakojimą perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Vestfalijos pilyje augantis jaunasis Kandidas iš savo mokytojo Pangloso išmoksta, kad „viskas yra kuo geriausia šiame geriausiame iš galimų pasaulių“. Išvarytas už bučinį gražuolei Kunigundai, jis pereina per karą, inkviziciją, Lisabonos žemės drebėjimą ir Amerikos kolonijas. Po kiekvienos nelaimės Kandidas kartoja savo mokytojo pamoką, o Volteras su negailestingu humoru šaiposi iš tų, kurie nori viską paaiškinti. Jo posakis apie „geriausią iš galimų pasaulių“ įstrigo visiems į atmintį. Dėl labai trumpų skyrių ir kandžios ironijos šią apysaką lengva skaityti kalba, kurios mokotės.

Bedarbis Etjenas Lantje vieną kovo naktį atvyksta prie Vorė šachtos Šiaurės Prancūzijoje ir įsidarbina angliakasio Maė brigadoje. Šachtos gelmėse jis patiria karštį, pavojų ir šeimų badą, o Maė duktė Katrina jo nepalieka abejingo. Pasipiktinęs Etjenas įtraukia angliakasius į didelį streiką prieš Kompaniją. Pavadinimas primena pavasario mėnesį, kai sudygsta sėklos, kaip teisingesnio pasaulio viltis. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį Zola romaną galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Fiodoras Karamazovas, šykštus ir pasileidęs tėvas, pyksta su vyriausiuoju sūnumi Dmitrijumi dėl pinigų ir dėl tos pačios moters. Kiti du sūnūs eina priešingais keliais: Ivaną kankina blogio egzistavimas, o švelnusis Alioša yra vienuolyno naujokas. Vieną vakarą senis nužudomas, ir visi įtarimai krinta ant Dmitrijaus. Tai ir kriminalinis tyrimas, ir didysis šeimos romanas. Tai paskutinė Dostojevskio knyga, daugelio skaitytojų nuomone, pati didžiausia. Kai vertimas visada prieš akis, šį šedevrą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Jaunas jūreivis Izmaelis Nantakete įsidarbina banginių medžioklės laive „Pekodas“, kuriam vadovauja kapitonas Ahabas. Ahabas neteko kojos kovodamas su baltuoju kašalotu Mobiu Diku ir teturi vieną mintį: surasti jį ir nužudyti. Šis romanas baltąjį banginį pavertė visų apsėdimų simboliu, o jo pirmasis sakinys, „Vadinkite mane Izmaeliu“, yra vienas garsiausių literatūroje. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį nuotykį jūroje galite išgyventi kalba, kurios mokotės.

Dekartas pasakoja, kaip, nusivylęs viskuo, ko išmoko mokykloje, nusprendė viską pradėti nuo nulio. Jis nusistato keturias paprastas teisingo mąstymo taisykles ir abejoja viskuo, kol randa vienintelį dalyką, kuriuo negali abejoti: „mąstau, vadinasi, esu“. Nedidelė knyga, pakeitusi samprotavimo būdą. Ir šiandien ji padeda mąstyti savarankiškai, metodiškai ir kritiškai. Kai vertimas visada prieš akis, šį pamatinį tekstą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Penkiolika novelių, pasakojančių apie maždaug 1900 metų Dubliną, nuo vaikystės iki brandos. Mokinukas svajoja nueiti į didelį bazarą, mergina dvejoja, ar viską palikti ir išvykti su jūreiviu, kontoros tarnautojas skandina pyktį alkoholyje, šeima susirenka į kasmetinį balių per Kalėdas. Džoisas piešia paprastus žmones, įstrigusius kasdienybėje, tą akimirką, kai jų gyvenimas truputį pasvyra. Rinkinys baigiasi „Mirusiaisiais“, viena gražiausių kada nors parašytų novelių. Novelės trumpos, ir jas skaitysite po vieną kalba, kurios mokotės.