Pilnas katalogas

Paryžius, 1482 metai: per Kvailių šventę gražuolė Esmeralda šoka Grevo aikštėje. Kvazimodas, kuprotas katedros varpininkas, ir jį užauginęs arkidiakonas Klodas Frolas abu netenka dėl jos ramybės. Nuo Stebuklų kiemo iki gėdos stulpo mergina tampa pavojingų aistrų objektu. Hugo prikelia viduramžių Paryžių aplink katedrą. Romanas pavertė Kvazimodą vienu garsiausių literatūros personažų ir padėjo išgelbėti tuomet labai apleistą katedrą. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį Viktoro Hugo romaną galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Dekartas pasakoja, kaip, nusivylęs viskuo, ko išmoko mokykloje, nusprendė viską pradėti nuo nulio. Jis nusistato keturias paprastas teisingo mąstymo taisykles ir abejoja viskuo, kol randa vienintelį dalyką, kuriuo negali abejoti: „mąstau, vadinasi, esu“. Nedidelė knyga, pakeitusi samprotavimo būdą. Ir šiandien ji padeda mąstyti savarankiškai, metodiškai ir kritiškai. Kai vertimas visada prieš akis, šį pamatinį tekstą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Penkiolika novelių, pasakojančių apie maždaug 1900 metų Dubliną, nuo vaikystės iki brandos. Mokinukas svajoja nueiti į didelį bazarą, mergina dvejoja, ar viską palikti ir išvykti su jūreiviu, kontoros tarnautojas skandina pyktį alkoholyje, šeima susirenka į kasmetinį balių per Kalėdas. Džoisas piešia paprastus žmones, įstrigusius kasdienybėje, tą akimirką, kai jų gyvenimas truputį pasvyra. Rinkinys baigiasi „Mirusiaisiais“, viena gražiausių kada nors parašytų novelių. Novelės trumpos, ir jas skaitysite po vieną kalba, kurios mokotės.

Mažame provincijos miestelyje Krenforde beveik visus namus tvarko damos, dažnai neturtingos, kurios niekada nekalba apie pinigus. Pasakotoja Merė Smit ilgai svečiuojasi pas panelę Meti, drovią ir labai gerą mirusio kunigo dukterį. Čia sutinkame flaneliu aprengtą karvę, kadaise atstumtą meilę ir vagių baimę, apimančią visą miestelį. Elizabeta Gaskel pasakoja apie šiuos mažus gyvenimus su švelniu humoru. Juokinga ir jaudinanti knyga apie tylų gerumą ir savitarpio pagalbą. Sudarytas iš trumpų scenų, tarsi apsilankymų, romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Vieną rytą Jozefas K., svarbus banko tarnautojas, suimamas savo namuose, nežinodamas už ką. Vis dėlto jam leidžiama laisvai eiti į darbą. Jį teisiantis teismas posėdžiauja priemiesčio palėpėse, užverstose bylomis, ir niekas negali jam pasakyti, kuo jis kaltinamas. Kafka prašė savo draugo Makso Brodo po jo mirties sudeginti šį romaną kartu su kitais rankraščiais. Maksas Brodas atsisakė. Daugiausia iš šios knygos kilo žodis „kafkiškas“, apibūdinantis kiekvieną absurdišką padėtį, kai pasiklystama taisyklėse ir kabinetuose. Keistos, kartais beveik komiškos scenos, o vertimas visada prieš akis: romaną skaitysite kalba, kurios mokotės.

Paryžiaus operoje siaučia fantomas: jis reikalauja, kad jam būtų paliekama penktoji ložė, ir laiškais grasina direktoriams. Kristina Dae, jauna švedų dainininkė, slapta mokosi pas paslaptingą balsą, kurį vadina Muzikos Angelu. Jos vaikystės draugas vikontas Raulis de Šanji nori sužinoti, kas slepiasi už to balso. Per spektaklį krentantis sietynas, kaukė, požemiai po scena: Gastonas Leru sukūrė visame pasaulyje žinomą personažą, kartu baisų ir jaudinantį. Parašytas kaip tyrimas, kupinas įtampos, romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Šiaurės Anglijoje ponas Ernšo vieną dieną parsiveda namo Liverpulio gatvėse rastą vaiką: Hitklifą. Vaikas auga sename Vėtrų kalno ūkyje su namų dukterimi Katrina, kuri nuo jo nesitraukia. Bet Katrina atsigręžia į Edgarą Lintoną, turtingą kaimyną iš slėnio, ir įskaudintas Hitklifas neatleidžia. Emilė Brontė parašė tik šį romaną, ir jame papasakojo vieną garsiausių literatūros meilės istorijų: tamsią ir nuožmią meilę, stipresnę už protą. Istorija, kurią daugiausia pasakoja tarnaitė Nelė Din, lyg prie židinio, su aistra skaitoma kalba, kurios mokotės.

Hamburge profesorius Lidenbrokas, ūmus mokslininkas, kartu su sūnėnu Akseliu iššifruoja seną pergamentą. Islandų alchemikas jame tvirtina nusileidęs iki Žemės centro pro ugnikalnio kraterį. Profesorius tuoj pat išvyksta į Islandiją su Akseliu, kuris nė kiek nėra ramus, ir ten pasisamdo Hansą, tiek pat ramų, kiek tvirtą gidą. Po žeme jie atranda begalines galerijas, milžinišką jūrą ir seniai išnykusias būtybes. Žiulis Vernas taip gerai sujungia mokslą ir vaizduotę, kad skaitytojas tiki kiekvienu kelionės etapu. Akselio papasakotas su humoru ir įtampa, romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Airijoje jaunas Stivenas Dedalas auga katalikų šeimoje, kuri pamažu skursta. Mokydamasis pas jėzuitus, kurį laiką įbaugintas pamokslo apie pragarą, jis net sulaukia pasiūlymo tapti kunigu. Bet jaučia, kaip jame auga kitas pašaukimas: menas. Džoisas čia vos pridengęs pasakoja savo paties jaunystę: kaip jautrus berniukas tampa rašytoju, norinčiu mąstyti savarankiškai. Herojaus pavardė primena Dedalą, graikų mitologijos veikėją, kuris pasidarė sparnus, kad pabėgtų. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį Džoiso romaną galite atrasti kalba, kurios mokotės.

Romoje, valdant imperatoriui Neronui, jaunas patricijus Vinicijus įsimyli Ligiją, svetimšalę karalaitę, augintą romėnų šeimoje. Įpratęs viską gauti, jis nori paimti ją jėga, bet ji pabėga, ir jis sužino, kad ji krikščionė. Kai Roma dega, o Neronas ieško kaltųjų, krikščionys metami žvėrims arenoje. Šis didysis meilės ir nuotykių romanas išgarsino autorių visame pasaulyje, o 1905 metais Senkevičius gavo Nobelio premiją. Pavadinimas kilęs iš garsaus klausimo: „Quo vadis, Domine?“, „Kur eini, Viešpatie?“ Kupiną veiksmo ir didingų scenų romaną skaitysite su aistra kalba, kurios mokotės.

XX amžiaus pradžioje ramiame Amerikos Vakarų miestelyje du vaikystės draugai sugalvoja: įtikinti visus, kad miestelis taps didelis. Kol žmonės tuo tiki, žemės kainos kyla. Jie perka žemę, nubrėžia naują kvartalą ir atveda geležinkelį. Humoro kupina satyra apie lengvus pinigus, draugystę ir spekuliacijų karštligę. Dėl gyvo tono ir gausių dialogų šį romaną malonu skaityti kalba, kurios mokotės.

Kad pabėgtų nuo tėvo, žiauraus girtuoklio, ir nuo našlės, norinčios padaryti iš jo gerai išauklėtą berniuką, Heklberis Finas suvaidina savo mirtį. Jis plaukia Misisipe plaustu su Džimu, pabėgusiu vergu. Pakeliui jie sutinka sukčių, priešiškų šeimų ir pavojų kupinų miestų. Hekas pats, savo vaikiškais žodžiais, pasakoja apie draugystę, kuri apverčia viską, ko jis buvo išmokytas. Hemingvėjus sakė, kad visa moderni amerikiečių literatūra kilo iš šios knygos. Kai vertimas visada prieš akis, sultinga Heko kalba ir jo nuotykiai su malonumu skaitomi kalba, kurios mokotės.

XX amžiaus pradžioje Ema Goldman, šešiolikos metų atvykusi iš Rusijos į Jungtines Valstijas, keliauja po šalį gindama anarchizmą, svajonę apie visuomenę be šeimininkų. Šiose esė ji puola kalėjimus, patriotizmą, santuoką be meilės ir puritonišką veidmainystę bei gina moterų teisę pačioms spręsti apie savo gyvenimą. Gimę iš paskaitų, jos tekstai tiesūs ir taiklūs. Ir šiandien jie verčia susimąstyti, kas daro kiekvieną iš tikrųjų laisvą. Kai vertimas visada prieš akis, šiuos angažuotus tekstus galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Po laivo sudužimo Guliveris, laivo gydytojas, pabunda paplūdimyje, prie žemės pririštas mažyčiais saitais: jis pateko pas liliputus, penkiolikos centimetrų ūgio tautą. Kitose kelionėse jis pats bus visai mažas milžinų šalyje, paskui atras skraidančią salą ir šalį, kurią valdo protingi arkliai. Po stebuklinės pasakos išore slypi humoro kupina satyra apie žmones ir jų vaidus. Knyga net paliko žodyne žodį: „liliputas“. Guliveris pasakoja apie savo keliones tarsi rašytų laivo žurnalą, ir šis didysis klasikos kūrinys su malonumu skaitomas kalba, kurios mokotės.

Pavadinimu „Geltonasis karalius“ sklinda uždrausta pjesė. Pirmasis veiksmas atrodo nekaltas, bet perskaitęs antrąjį žmogus išprotėja. Šiame novelių rinkinyje vienas vyras tiki, kad jam lemta valdyti Ameriką, skulptorius atranda vandenį, kuris gyvas būtybes paverčia marmuru, o dailininką persekioja kaimyninės bažnyčios sargas. Čia sutinkame Karkosą ir Geltonąjį ženklą, paslaptis, kurios žavėjo H. F. Lavkraftą ir daugelį vėlesnių autorių. Baimė čia kyla iš to, kas niekada neišsakoma iki galo. Noveles skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Lietingą vasario mėnesį Londone dvi viena kitos nepažįstančios moterys skaito tą patį skelbimą: Italijoje, prie jūros, tarp glicinijų ir saulės, balandžiui išnuomojama nedidelė viduramžių pilis. Kad pasidalytų išlaidas, jos susideda su dviem nepažįstamosiomis, jauna aristokrate ir sena ponia. Toli nuo Londono ir savo įpročių kiekviena jų pamažu keičiasi Italijos šviesoje. Šviesus ir humoro kupinas romanas, po kurio norisi išvykti. Parašytas lengvu ir gyvu stiliumi, jis su malonumu skaitomas kalba, kurios mokotės.

Po aštuoniolikos metų Bastilijoje daktaras Manetas paleidžiamas ir susitinka su dukterimi Liuse, kuri manė jį mirus. Londone Liusė sutinka du keistai panašius vyrus: Čarlzą Darnėjų, prancūzų aristokratą, atsisakiusį savo pavardės, ir Sidnį Kartoną, puikų, bet nusivylusį advokatą. Netrukus prasideda Revoliucija ir nublokšia juos visus į Paryžių. Pirmasis jo sakinys, „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai“, yra vienas garsiausių literatūroje, o pabaiga iki šiol sukrečia skaitytojus. Kupiną įtampos ir netikėtų posūkių romaną skaitysite su aistra kalba, kurios mokotės.

Vieną rytą Londone kuklus architektas savo vonioje randa nepažįstamojo kūną, ant kurio nėra nieko, tik auksinis pensnė. Tą pačią dieną be pėdsakų dingsta turtingas finansininkas. Lordas Piteris Vimsis, elegantiškas aristokratas ir detektyvas mėgėjas, imasi tyrimo, padedamas ištikimo tarno Banterio. Tai pirmasis lordo Piterio tyrimas. Šis herojus toks pat juokingas, koks ir įžvalgus, o po lengvabūdiška išore slepia puikią uoslę. Dėl humoro kupinų dialogų šis romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

XIX amžiaus pabaigoje Paryžiuje Žoržas Diurua, buvęs kareivis be skatiko kišenėje, atsitiktinai sutinka draugą, tapusį žurnalistu, kuris įveda jį į savo laikraštį. Gražus vaikinas, be talento ir skrupulų, Diurua greitai supranta, kad moterys gali atverti jam visas duris. Mopasanas piešia suvedžiotojo, dėl sėkmės pasiruošusio viskam, portretą ir be užuolankų parodo spaudos, politikos ir pinigų užkulisius. Dėl gyvų skyrių ir aiškaus stiliaus romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Ivanas Iljičius yra gerbiamas teisėjas, susikūręs patogų, garbingą ir tvarkingą gyvenimą. Vieną dieną po menko kritimo šone atsiranda keistas skausmas ir nebepraeina. Jis pamažu supranta, kad jo liga sunki ir kad šeima mieliau apsimeta nieko nematanti. Mirties akivaizdoje jis klausia savęs, ar iš tikrųjų gyveno. Šis trumpas Tolstojaus pasakojimas neprarado savo jėgos: jis kelia klausimą, kurį galiausiai užduoda sau kiekvienas, apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Parašytas paprastu ir tiesiu stiliumi, jis lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Albertas Einšteinas pats aiškina reliatyvumą plačiajai visuomenei. Kad būtų suprastas, jis ima kasdienius pavyzdžius: traukinį, važiuojantį palei peroną, du tuo pačiu metu trenkiančius žaibus, akmenį, išmestą pro vagono langą. Norint sekti jo mintį nuo šviesos greičio iki erdvės kreivumo, aukštosios matematikos nereikia. Pagaliau suprantame, kodėl laikas ir erdvė nėra tokie, kokius juos įsivaizdavome, ir tai aiškina pats Einšteinas. Parašyta aiškiu stiliumi, trumpais skyriais, knyga lengvai skaitoma kalba, kurios mokotės.

Gimęs prie Tormeso upės skurdžioje šeimoje, mažasis Lasaras tampa aklo elgetos, savo pirmojo šeimininko, vedliu. Kad nenumirtų iš bado, jis išmoksta jį apvoginėti: geria jo vyną per šiaudelį ir nugvelbia jo dešrą. Paskui jis tarnauja šykščiam kunigui, vėliau nusigyvenusiam ginklanešiui, kuris slepia savo skurdą po gražiais drabužiais. Išleistas be autoriaus vardo 1554 metais, paskui uždraustas inkvizicijos, šis trumpas gudrumo ir juodojo humoro kupinas pasakojimas yra pats pirmasis pikareskinis romanas. Lasaras pats šelmiškai pasakoja savo nuotykius, ir trumpi skyriai lengvai skaitomi kalba, kurios mokotės.

Po ilgų metų Paryžiuje Liubovė Ranevskaja grįžta į savo provincijos dvarą, paskendusį skolose. Reikia nuspręsti, kas bus su vyšnių sodu, jos vaikystės sodu. Aplink ją susirenka brolis, dukterys, senas tarnas, amžinas studentas ir pirklys, kurio tėvas buvo šios šeimos baudžiauninkas. Tai paskutinė Čechovo pjesė, kurią jis pats vadino komedija: joje susipina juokas ir melancholija, švelnus atsisveikinimas su nykstančiu pasauliu. Parašyta vien dialogais, ši trumpa pjesė lengvai skaitoma kalba, kurios mokotės.

Harpagonas, turtingas miestietis, apsėstas savo aukso pilnos skrynelės, nori sutuokti vaikus su turtingais jaunikiais ir nuotakomis, kad nieko neišleistų, o pats vesti jaunąją Marianą. Bet jo sūnus Kleantas kaip tik myli Marianą, duktė Elizė myli Valerą, o gudrus tarnas jau pastebėjo skrynelę. Tai viena garsiausių Moljero komedijų. Jos herojus tapo bendriniu prancūzų žodžiu, „harpagonas“, o jo šūksnis „Be kraičio!“ juokina jau daugiau nei tris šimtmečius. Parašyta gyvais dialogais ir kupina nesusipratimų, ši pjesė lengvai skaitoma kalba, kurios mokotės.