Pilnas katalogas

Londone notaras Atersonas nerimauja dėl savo seno draugo, gerbiamo gydytojo daktaro Džekilo. Savo testamente Džekilas palieka visą turtą kažkokiam ponui Haidui, žiauriam žmogui, kurio visi bijo. Atersonas imasi tyrimo, kad suprastų, kas sieja šiuos du vyrus. Šis trumpas romanas kalba apie tamsiąją pusę, kurią kiekvienas nešiojasi savyje, ir veda prie vieno garsiausių literatūros atskleidimų. Dėl sparčaus ritmo šis klasikos kūrinys idealiai tinka skaityti kalba, kurios mokotės.

Epiktetas, buvęs vergas, tapęs filosofu, pradeda nuo paprasto skirtumo. Yra tai, kas priklauso nuo mūsų: mūsų sprendimai, troškimai ir pasirinkimai. Ir yra tai, kas nuo mūsų nepriklauso: kūnas, pinigai, kitų nuomonė. Trumpomis maksimomis jis moko, kaip liautis nerimauti dėl to, kas mums nepavaldu, ir veikti ten, kur turime galios. Jo patarimai padeda išlaikyti ramybę sunkumų akivaizdoje ir mažiau pasiduoti įvykiams. Daugelis skaitytojų laiko jį šalia visą gyvenimą. Trumpus ir aiškius sakinius skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Vieną rytą Gregoras Zamza, kuklus prekybos agentas, pabunda pavirtęs milžinišku vabzdžiu. Uždarytas savo kambaryje, jis nebegali dirbti, o jo šeima, gyvenusi iš jo algos, turi išmokti su juo gyventi. Šis trumpas, trikdantis ir juodojo humoro persmelktas pasakojimas parodo, kas lieka iš žmogaus, kai šeima mato jame tik naštą. Kafka rašo paprastais ir tiksliais sakiniais: tai idealus tekstas pirmajam skaitymui kalba, kurios mokotės.

Šioje išminčiui Lao Dzi priskiriamoje nedidelėje knygoje surinktas aštuoniasdešimt vienas trumpas eilėraštis apie Dao, kelią, kuris veda visus dalykus. Knyga šlovina vandenį, kuris savo lankstumu nugali akmenį, ir tuštumą, kuri indą padaro naudingą. Jau daugiau nei du tūkstančius metų jos skaitytojai mokosi iš jos veikti be prievartos, likti paprasti ir rasti ramybę. Labai trumpus jos tekstus skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Tarp karų ir valdžios rūpesčių Markas Aurelijus, Romos imperatorius, rašė tik sau užrašus, kad išliktų ramus ir teisingas. Juose jis sau primena, kas iš tikrųjų svarbu: atlikti savo pareigą, priimti tai, ko negalima pakeisti, ir neleisti kitiems savęs sudrumsti. Šie apmąstymai padeda atsitraukti nuo kasdienių sunkumų ir išlaikyti ramybę, kai aplink viskas verda. Trumpus ir aiškius apmąstymus skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Londone dailininkas tapo Doriano Grėjaus, nepaprastai gražaus jaunuolio, portretą. Prieš paveikslą Dorianas ištaria norą: amžinai likti jaunam, o senti tegul vietoj jo portretas. Paveiktas ciniško lordo Henrio, jis pasineria į malonumų gyvenimą, ir kiekviena jo nuodėmė palieka pėdsaką drobėje. Tada Dorianas paslepia paveikslą nuo visų akių. Žavi istorija apie grožį, blogį ir amžinos jaunystės kainą, kurioje spindi Oskaro Vaildo sąmojis. Dėl humoro kupinų dialogų tai įtraukiantis skaitinys kalba, kurios mokotės.

Našlaitė, tetos skriausta, paskui auklėta griežtame pensione, Džeinė Eir tampa guvernante Tornfildo pilyje. Ten ji sutinka savo šeimininką poną Ročesterį, niūrų ir nenuspėjamą vyrą, kurį įsimyli. Bet namas slepia paslaptį, o naktimis koridoriuose aidi keisti garsai. Didelė meilės ir paslapties istorija, kurios centre herojė, atsisakanti išsižadėti savo laisvės ir orumo. Džeinė pati pasakoja savo istoriją, kaip išpažintį, ir romaną su aistra skaitysite kalba, kurios mokotės.

Jauną moterį, išsekusią po kūdikio gimimo, vyras gydytojas apgyvendina sename name, išnuomotame vasarai. Jai draudžiama rašyti ir dirbti, ir ji leidžia dienas kambaryje, išklijuotame bjauriais geltonais tapetais. Ji slapta rašo dienoraštį ir galiausiai ima tikėti, kad už sienos raštų kažkas juda. Šarlotė Perkins Gilman pati buvo patyrusi tokį poilsio gydymą, o šis trumpas pasakojimas sukelia nerimą, kuris auga su kiekvienu puslapiu. Jį perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Per Amerikos pilietinį karą jaunas ūkininkas Henris Flemingas, svajodamas apie šlovę, stoja į Šiaurės kariuomenę. Ištisas savaites jis laukia pirmojo mūšio ir svarsto, ar išsilaikys, ar pabėgs. Kai mūšis pagaliau prasideda, dūmai, triukšmas ir baimė nušluoja visas jo mintis apie didvyriškumą. Stivenas Kreinas gimė po šio karo ir niekada jo nematė, tačiau daugelis skaitytojų manė jį esant buvusiu kareiviu. Šis trumpas romanas pasakoja apie mūšį iš vidaus, iš arti rodydamas, ką jaučia išsigandęs žmogus. Dėl aiškių sakinių ir labai vaizdingų scenų jį malonu skaityti kalba, kurios mokotės.

Fiodoras Karamazovas, šykštus ir pasileidęs tėvas, pyksta su vyriausiuoju sūnumi Dmitrijumi dėl pinigų ir dėl tos pačios moters. Kiti du sūnūs eina priešingais keliais: Ivaną kankina blogio egzistavimas, o švelnusis Alioša yra vienuolyno naujokas. Vieną vakarą senis nužudomas, ir visi įtarimai krinta ant Dmitrijaus. Tai ir kriminalinis tyrimas, ir didysis šeimos romanas. Tai paskutinė Dostojevskio knyga, daugelio skaitytojų nuomone, pati didžiausia. Kai vertimas visada prieš akis, šį šedevrą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Dekartas pasakoja, kaip, nusivylęs viskuo, ko išmoko mokykloje, nusprendė viską pradėti nuo nulio. Jis nusistato keturias paprastas teisingo mąstymo taisykles ir abejoja viskuo, kol randa vienintelį dalyką, kuriuo negali abejoti: „mąstau, vadinasi, esu“. Nedidelė knyga, pakeitusi samprotavimo būdą. Ir šiandien ji padeda mąstyti savarankiškai, metodiškai ir kritiškai. Kai vertimas visada prieš akis, šį pamatinį tekstą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Vieną rytą Jozefas K., svarbus banko tarnautojas, suimamas savo namuose, nežinodamas už ką. Vis dėlto jam leidžiama laisvai eiti į darbą. Jį teisiantis teismas posėdžiauja priemiesčio palėpėse, užverstose bylomis, ir niekas negali jam pasakyti, kuo jis kaltinamas. Kafka prašė savo draugo Makso Brodo po jo mirties sudeginti šį romaną kartu su kitais rankraščiais. Maksas Brodas atsisakė. Daugiausia iš šios knygos kilo žodis „kafkiškas“, apibūdinantis kiekvieną absurdišką padėtį, kai pasiklystama taisyklėse ir kabinetuose. Keistos, kartais beveik komiškos scenos, o vertimas visada prieš akis: romaną skaitysite kalba, kurios mokotės.

Airijoje jaunas Stivenas Dedalas auga katalikų šeimoje, kuri pamažu skursta. Mokydamasis pas jėzuitus, kurį laiką įbaugintas pamokslo apie pragarą, jis net sulaukia pasiūlymo tapti kunigu. Bet jaučia, kaip jame auga kitas pašaukimas: menas. Džoisas čia vos pridengęs pasakoja savo paties jaunystę: kaip jautrus berniukas tampa rašytoju, norinčiu mąstyti savarankiškai. Herojaus pavardė primena Dedalą, graikų mitologijos veikėją, kuris pasidarė sparnus, kad pabėgtų. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį Džoiso romaną galite atrasti kalba, kurios mokotės.

Lietingą vasario mėnesį Londone dvi viena kitos nepažįstančios moterys skaito tą patį skelbimą: Italijoje, prie jūros, tarp glicinijų ir saulės, balandžiui išnuomojama nedidelė viduramžių pilis. Kad pasidalytų išlaidas, jos susideda su dviem nepažįstamosiomis, jauna aristokrate ir sena ponia. Toli nuo Londono ir savo įpročių kiekviena jų pamažu keičiasi Italijos šviesoje. Šviesus ir humoro kupinas romanas, po kurio norisi išvykti. Parašytas lengvu ir gyvu stiliumi, jis su malonumu skaitomas kalba, kurios mokotės.

Ivanas Iljičius yra gerbiamas teisėjas, susikūręs patogų, garbingą ir tvarkingą gyvenimą. Vieną dieną po menko kritimo šone atsiranda keistas skausmas ir nebepraeina. Jis pamažu supranta, kad jo liga sunki ir kad šeima mieliau apsimeta nieko nematanti. Mirties akivaizdoje jis klausia savęs, ar iš tikrųjų gyveno. Šis trumpas Tolstojaus pasakojimas neprarado savo jėgos: jis kelia klausimą, kurį galiausiai užduoda sau kiekvienas, apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Parašytas paprastu ir tiesiu stiliumi, jis lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

„Aš ligotas žmogus... Aš piktas žmogus.“ Taip prasideda apkartusio ir vienišo buvusio smulkaus valdininko, užsidariusio Sankt Peterburgo kampe, išpažintis. Pirmiausia jis provokuodamas aiškina, kodėl atmeta protą ir pažangą. Paskui pasakoja apie žeminantį vakarą su buvusiais draugais ir susitikimą su jauna moterimi Liza. Šis pasakotojas šaiposi iš visko, ir iš savęs, ir iš skaitytojo, ir vis dėlto žavi. Ši knyga dažnai laikoma įėjimu į didžiuosius Dostojevskio romanus. Kai vertimas visada prieš akis, šį karštligišką tekstą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Jauna guvernantė išvyksta prižiūrėti dviejų vaikų, Mailso ir Floros, į nuošalų Anglijos kaimo dvarą. Vaikai žavūs, beveik per daug. Netrukus ji pamato ant bokšto, paskui prie tvenkinio du siluetus, kurių ten neturėtų būti. Tikri vaiduokliai ar guvernantės beprotybė? Henris Džeimsas palieka abejonę iki paskutinės eilutės, ir būtent ši abejonė daro šį pasakojimą viena garsiausių vaiduoklių istorijų. Kai vertimas visada prieš akis, šį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Jaunasis Verteris apsigyvena ramiame Vokietijos kaime. Per balių jis sutinka Šarlotę, šviesią jauną moterį, kuri rūpinasi mažaisiais broliais ir seserimis, bet jau pažadėta kitam. Laiškuose savo draugui Vilhelmui Verteris pasakoja apie savo laimę, paskui apie kančią. Šis trumpas romanas per naktį išgarsino Gėtę. Visa Europa susižavėjo Verteriu, tad jaunuoliai ėmė, kaip ir jis, vilkėti mėlyną fraką ir geltoną liemenę. Parašytas laiškais, jis lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Vienintelis po laivo sudužimo išlikęs Robinzonas Kruzas atsiduria negyvenamoje saloje. Iš to, ką išgelbsti iš laivo nuolaužų, jis pasistato pastogę, išmoksta auginti grūdus ir ožkas, o dienas skaičiuoja įpjovomis stulpe. Vieną dieną, po daugelio vienatvės metų, jis paplūdimyje randa basos kojos pėdsaką. Tai pirmasis didysis išgyvenimo romanas, įkvėpęs visas istorijas apie laivo sudužimą išgyvenusius žmones, o Penktadienio vardas išliko toks pat garsus kaip Robinzono. Robinzonas pats pasakoja apie savo nuotykius tarsi dienoraštyje, ir romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Vol Strite teisininkas pasamdo naują perrašinėtoją Bartlbį, išblyškusį, tylų ir iš pradžių labai stropų jaunuolį. Vieną dieną, kai viršininkas paprašo jo kartu patikrinti nuorašą, Bartlbis paprasčiausiai atsako: „Verčiau ne.“ Paskui ta pačia fraze jis atsako į visus prašymus, niekada neišeidamas iš kontoros. Juokingas ir trikdantis kartu, šis trumpas pasakojimas kelia klausimą, kurio nepamirši: ką daryti su žmogumi, kuris mandagiai ir be pykčio viską atmeta? Jo frazė „verčiau ne“ tapo garsi visame pasaulyje. Pasakojimą perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Gražų birželio rytą Londone Klarisa Delovėj ruošiasi priėmimui, kurį rengia vakare. Visą dieną, kurią matuoja Bigbeno dūžiai, ji galvoja apie savo jaunystę ir apie Piterį Volšą, vyrą, už kurio neištekėjo. Kitoje miesto vietoje Septimas, buvęs kareivis, vis dar nešioja savyje karą. Visas romanas telpa į vieną dieną, o mes pereiname nuo vieno veikėjo prie kito, lyg girdėtume jų mintis. Jo pirmasis sakinys, kuriame ponia Delovėj praneša, kad gėlių nupirks pati, tapo garsus. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Seneka, filosofas ir imperatoriaus Nerono patarėjas, rašo artimiesiems, kad padėtų jiems geriau gyventi. Pirmasis iš šių šešių dialogų teigia, kad gyvenimas nėra trumpas, bet mes jį iššvaistome, užsiėmę viskuo, tik ne gyvenimu. Kiti kalba apie sielos ramybę, laimingą gyvenimą ir išminčiaus ramumą įžeidimų akivaizdoje. Jo patarimai apie laiko naudojimą ir savitvardą tebekalba šių dienų skaitytojui, o daugelis jo sakinių sukurti tam, kad būtų įsiminti. Kai vertimas visada prieš akis, šį didįjį klasikos kūrinį galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Gimęs vargšų prieglaudoje, Oliveris Tvistas auga alkanas ir vieną dieną išdrįsta paprašyti dar truputį košės, o tai sukelia skandalą. Jis pabėga į Londoną, kur pakliūva į Feigino, seno vyro, mokančio vaikų gaują vogti iš praeivių, rankas. Dikensas parodo Londono vargšų vaikų skurdą, o jo veikėjai, kaip gudrusis Feiginas, išliko garsūs. Jaudinanti istorija apie nekaltumą pasaulyje, kuris nieko nedovanoja. Dėl posūkių kupinų skyrių šį romaną su aistra skaitysite kalba, kurios mokotės.

Į šį nedidelį rinkinį sudėti garsiausi Džu Dzičingo prozos kūriniai. Tekste „Nugara“ nerangus tėvas pereina stoties bėgius, kad nupirktų sūnui apelsinų. Kitur autorius naktį vaikšto aplink lotosų tvenkinį mėnulio šviesoje arba plaukia valtimi Činhuai upe Nankine. Nagrinėjami visose Kinijos mokyklose, šie tekstai pavertė tą iš nugaros matomą tėvą vienu jaudinančiausių kinų literatūros prisiminimų. Trumpus, švelnius ir labai muzikalius tekstus skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.