Pilnas katalogas

Londone dailininkas tapo Doriano Grėjaus, nepaprastai gražaus jaunuolio, portretą. Prieš paveikslą Dorianas ištaria norą: amžinai likti jaunam, o senti tegul vietoj jo portretas. Paveiktas ciniško lordo Henrio, jis pasineria į malonumų gyvenimą, ir kiekviena jo nuodėmė palieka pėdsaką drobėje. Tada Dorianas paslepia paveikslą nuo visų akių. Žavi istorija apie grožį, blogį ir amžinos jaunystės kainą, kurioje spindi Oskaro Vaildo sąmojis. Dėl humoro kupinų dialogų tai įtraukiantis skaitinys kalba, kurios mokotės.

Atėnuose poetas Agatonas švenčia pergalę tragedijų konkurse. Jo svečiai, tarp jų Sokratas, nusprendžia praleisti vakarą, paeiliui šlovindami Meilę. Komedijų poetas Aristofanas pasakoja, kad žmonės kadaise buvo dvigubi, o Dzeuso perskelti pusiau, nuo tada ieško savo antrosios pusės. Iš šio dialogo kilo posakis „platoniška meilė“. Jo klausimai iki šiol svarbūs kiekvienam: kodėl mylime ir ko iš tikrųjų ieškome kitame žmoguje? Parašytas kaip draugų pokalbis, šis trumpas dialogas skaitomas kalba, kurios mokotės, o vertimas visada prieš akis.

Šiaurės Anglijoje ponas Ernšo vieną dieną parsiveda namo Liverpulio gatvėse rastą vaiką: Hitklifą. Vaikas auga sename Vėtrų kalno ūkyje su namų dukterimi Katrina, kuri nuo jo nesitraukia. Bet Katrina atsigręžia į Edgarą Lintoną, turtingą kaimyną iš slėnio, ir įskaudintas Hitklifas neatleidžia. Emilė Brontė parašė tik šį romaną, ir jame papasakojo vieną garsiausių literatūros meilės istorijų: tamsią ir nuožmią meilę, stipresnę už protą. Istorija, kurią daugiausia pasakoja tarnaitė Nelė Din, lyg prie židinio, su aistra skaitoma kalba, kurios mokotės.

Gustavas fon Ašenbachas, garsus ir senstantis rašytojas, išsekęs nuo darbo, išvyksta pailsėti į Veneciją. Savo dideliame Lido viešbutyje jį sužavi jauno lenkų berniuko Tadzio grožis, kuris jam atrodo tobulas. Tuo metu mieste slapta plinta epidemija. Šis trumpas romanas kalba apie žavėjimąsi grožiu ir apie labai savitvardų žmogų, kuris pamažu praranda bet kokią kontrolę. Tai vienas garsiausių XX amžiaus pasakojimų. Kai vertimas visada prieš akis, šį šedevrą galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Nuo 1793 iki 1795 metų anglų rašytoja Meri Volstonkraft beveik kasdien rašo Gilbertui Imlėjui, amerikiečiui, kurį myli. Viskas prasideda Paryžiuje per Revoliuciją: kad išvengtų anglams gresiančio kalėjimo, ji pasivadina „ponia Imlėj“. Bet Imlėjus dažnai išvyksta, ir ji rašo jam iš Havro, kur gimsta jų duktė Fani, paskui iš Švedijos ir Norvegijos. Šie intymūs laiškai parodo „Moters teisių gynimo“ autorę tokią, kokia ji buvo: laisvą moterį, kuri atvirai sako, ko tikisi iš meilės. Švelnius, gyvus, kartais pašaipius laiškus skaitysite po vieną, savo tempu, kalba, kurios mokotės.

Septyniolikos metų kavalierius de Grijė, jaunuolis iš geros šeimos, Amjene sutinka gražuolę Manon Lesko, kurią veža į vienuolyną. Jis tuoj pat pabėga su ja ir dėl jos atsisako visko: šeimos, turto, garbės. Tarp pabėgimų, sukčiavimo kortomis ir kalėjimų jis seks ją net į Luizianą. Manon myli de Grijė, bet myli ir prabangą, ir čia slypi visa jos paslaptis: niekada nežinome, ar ji jį išduos, ar seks paskui jį. Pasirodęs 1731 metais, šis pasakojimas išlieka viena gražiausių aistros istorijų literatūroje. Papasakotą paties de Grijė, jį perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Jaunas notaras Džonatanas Harkeris vyksta į Transilvaniją užbaigti netoli Londono esančio namo pardavimo grafui Drakulai. Nuošalioje pilyje jis pastebi, kad šeimininkas niekada nevalgo, niekada nesirodo dieną ir neatsispindi veidrodyje. Netrukus Džonatanas supranta, kad yra kalinys. Tai romanas, sukūręs garsiausią vampyrą ir amžiams įtvirtinęs jo paveikslą: pilis, naktis, iltys ir slankiojanti baimė. Papasakotas per dienoraščius ir laiškus, jis skaitomas kaip įtampos romanas kalba, kurios mokotės.

XIX amžiaus pabaigoje Paryžiuje Žoržas Diurua, buvęs kareivis be skatiko kišenėje, atsitiktinai sutinka draugą, tapusį žurnalistu, kuris įveda jį į savo laikraštį. Gražus vaikinas, be talento ir skrupulų, Diurua greitai supranta, kad moterys gali atverti jam visas duris. Mopasanas piešia suvedžiotojo, dėl sėkmės pasiruošusio viskam, portretą ir be užuolankų parodo spaudos, politikos ir pinigų užkulisius. Dėl gyvų skyrių ir aiškaus stiliaus romanas lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.

Laura gyvena viena su tėvu nuošalioje Štirijos pilyje, toli nuo bet kokių kaimynų. Vieną vakarą po karietos avarijos po jų stogu lieka jauna nepažįstamoji Karmila, graži, vangi ir kupina švelnumo Laurai. Netrukus aplinkiniuose kaimuose miršta merginos, o ir pati Laura silpsta, kankinama keistų sapnų. Karmila keliasi vėlai ir atsisako pasakyti, iš kur ji: čia ir slypi visa jos paslaptis. Šis trumpas romanas, pasirodęs ketvirčiu amžiaus anksčiau už „Drakulą“, ilgam įtvirtino moters vampyrės paveikslą. Šį Lauros tarsi išpažintį pasakojamą romaną perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Vienoje garsus rašytojas savo gimtadienį grįžta namo ir randa ilgą laišką be vardo ir adreso. Moteris pasakoja jam savo gyvenimą: ji myli jį nuo trylikos metų, nuo tos dienos, kai jis atsikraustė į butą priešais jos butą. Per tuos metus jis daug kartų ją sutiko, bet nė karto neatpažino. Kas ta nepažįstamoji ir kodėl ji rašo jam dabar? Šis trumpas Stefano Cveigo pasakojimas yra viena gražiausių neatsakytos meilės istorijų. Parašytą kaip išpažintį, vienu balsu, jį perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Paryžiuje Terezė, jauna aukštuomenės moteris, ištekėjusi be meilės, nuobodžiauja savo elegantiškame salone. Kelionėje į Florenciją, miestą, kurio emblema yra raudonoji lelija, ji įsimyli Žaką Dešartrą, jautrų ir aistringą menininką. Bet Žakas pavydus, o Terezės praeitis ima jį persekioti. Didelė meilės ir pavydo istorija po Toskanos saule, kurią parašė Nobelio literatūros premijos laureatas Anatolis Fransas. Kai vertimas visada prieš akis, šį gražų romaną galite skaityti kalba, kurios mokotės.

Sankt Peterburge jaunas karininkas Germanas kiekvieną naktį stebi, kaip draugai lošia kortomis, pats niekada nestatydamas. Jis sužino, kad sena grafienė esą žino trijų kortų, kurios tikrai laimi, paslaptį. Kad prie jos priartėtų, jis ima merginti Lizavetą, neturtingą merginą, gyvenančią pas grafienę, ir vieną naktį įsibrauna į namus. Šis trumpas Puškino pasakojimas kelia įtampą iki pat galo ir palieka abejonę: atsitiktinumas, beprotybė ar fantastika? Jį perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Andalūzijoje keliaujantis mokslininkas sutinka ieškomą banditą don Chosė, o paskui Kordoboje čigonę, kuri buria ateitį: Karmen. Po kelių mėnesių jis vėl randa don Chosė kalėjime, išvakarėse prieš egzekuciją, ir klausosi jo gyvenimo istorijos. Jaunas kareivis, kuriam žadėta karjera, don Chosė viską prarado tą dieną, kai sutiko Karmen. Laisva ir įžūli, Karmen nepasiduoda niekam: ji tapo viena garsiausių herojių pasaulyje, tad jos vardas jau pats savaime reiškia aistrą. Šį trumpą pasakojimą perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Vieną naktį iš Azijos grįžtančiame laive niekada nemiegantis keleivis prakalbina pasakotoją ir patiki jam savo paslaptį. Dirbdamas gydytoju nuošalioje Nyderlandų Indijos gyvenvietėje, jis sulaukė gražios ir išdidžios europietės, atėjusios prašyti uždraustos operacijos. Jis atsisakė, tiek iš išdidumo, tiek iš geismo, o paskui puolė vytis tą moterį kaip beprotybės apimtas žmogus. Iš čia ir pavadinimas: amokas, tai įsiūtis, kuris Malajijoje verčia žmogų bėgti tiesiai pirmyn. Šį trumpą Stefano Cveigo pasakojimą perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

Rivjeros pensione ištekėjusi moteris pabėga su jaunuoliu, sutiktu vos išvakarėse, ir svečiai piktinasi. Tik pasakotojas ją gina. Netrukus sena anglė, ponia K., patiki jam paslaptį, kurią saugo daugiau nei dvidešimt metų: vieną savo gyvenimo dieną, prasidėjusią vakare Monte Karlo kazino, prie jauno lošėjo rankų. Stefanas Cveigas yra išpažinties ir staigios aistros meistras: pamažu suprantame, kaip dvidešimt keturios valandos gali apversti visą gyvenimą. Šį trumpą pasakojimą perskaitysite vienu atsikvėpimu kalba, kurios mokotės.

XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Kaukaze senas kapitonas pasakoja keliautojui apie Pečioriną, puikų, persisotinusį ir jį mylintiems pavojingą jauną rusų karininką. Paskui keliautojui į rankas patenka jo dienoraštis. Jame skaitome, kaip Pečiorinas vien iš nuobodulio suvilioja kunigaikštytę ir kaip šaltai, beveik iš smalsumo, kaunasi dvikovoje. Lermontovas, pats žuvęs dvikovoje dvidešimt šešerių, pavertė Pečioriną vienu žaviausių rusų literatūros personažų: herojumi, kuris nėra herojus. Sudarytas iš penkių trumpų pasakojimų, jis lengvai skaitomas kalba, kurios mokotės.