Prancūzų romanistas, natūralizmo vadovas ir Rugonų-Makarų ciklo autorius, ginęs Dreyfusą savo „J’accuse”. Jis parašė „Naną”, „Žerminalį” ir „Moterų rojų”, kuriuos skaito dėl Antrosios imperijos visuomenės paveikslo.
Émile'is Zola gimė 1840 m. Paryžiuje ir užaugo Eks an Provanse, kur susidraugavo su Paulu Cézanne'u. Jo tėvas, italų kilmės inžinierius, mirė, kai Émile'iui buvo septyneri. Du kartus neišlaikęs bakalaureato egzaminų, jis dirbo leidykloje Hachette, paskui tapo žurnalistu ir dailės kritiku, gynusiu Manet. Romanas „Tereza Raken” (1867) jį išgarsino.
Natūralizmo vadovas, dvidešimt penkerius metus jis paskyrė ciklui „Rugonai-Makarai” – dvidešimčiai romanų, sekančių vieną šeimą Antrosios imperijos laikais. Jam priklauso „Spąstai” (1877), atnešę jam turtus, „Nana” (1880), „Moterų rojus” (1883), „Žerminalis” (1885) – apie kalnakasių streiką – ir „Žmogus žvėris” (1890).
1898 m. laikraštyje L'Aurore jis išspausdino „J’accuse…!”, gindamas neteisingai nuteistą kapitoną Dreyfusą. Patrauktas atsakomybėn už šmeižtą, metus praleido tremtyje Anglijoje. Mirė Paryžiuje 1902 m., apsinuodijęs užsikimšusio kamino dūmais, o 1908 m. jo palaikai perkelti į Panteoną.
