III amžiaus Romoje, po Palmyros žlugimo, kilmingas Liucijus Manlijus Pizonas rašo savo draugei Faustai, likusiai Rytuose. Jis pasakoja jai apie karalienę Zenobiją, nugalėtą ir ištremtą netoli Romos, ir apie imperatorių Aurelianą, bauginantį karį, kuris nusprendžia sutriuškinti krikščionis. O Pizonas pats išpažįsta šį naują tikėjimą.
Šis romanas prikelia Romą tais laikais, kai susiremia dvi religijos, ir rodo ją iš vidaus, akimis liudininko, kuriam gresia pavojus. Jis yra „Zenobijos“ tęsinys, bet Pizonas pasakoja Faustai, kas nutiko karalienei: į istoriją įžengiama lengvai.
Parašytas laiškais, jis lengvai skaitomas, laiškas po laiško, kalba, kurios mokotės.
