Po ilgų metų Paryžiuje Liubovė Ranevskaja grįžta į savo provincijos dvarą, paskendusį skolose. Reikia nuspręsti, kas bus su vyšnių sodu, jos vaikystės sodu. Aplink ją susirenka brolis, dukterys, senas tarnas, amžinas studentas ir pirklys, kurio tėvas buvo šios šeimos baudžiauninkas.
Tai paskutinė Čechovo pjesė, kurią jis pats vadino komedija: joje susipina juokas ir melancholija, švelnus atsisveikinimas su nykstančiu pasauliu.
Parašyta vien dialogais, ši trumpa pjesė lengvai skaitoma kalba, kurios mokotės.
